ČIURLIONIS

Pavasario sūpuoklės supas ties bedugnėm,
Ledinės žvakės dega speiguose šaltuos, —
Matau aš šaltį žydintį ir kaitrią ugnį
Fantastiškuose, užkerėtuose kraštuos.

Čia kosmas amžinasis sukas jūroj laiko,
Ten rūsčiai mąsto milžino niūri galva.
Karalius perlo lašą štai ant delno laiko —
Tai mano tėviškė, tai mano Lietuva.

Skaidri svajonė drobėj užkerėta:
Peizažai šviesūs tėviškės laukų
Ir jūron krintanti krintanti žalia kometa.

Vaikutis piene žaidžia. Virš plaukų
Plėšrūno juodo paukščio gąsdinamas skridimas —
Svajonė genijaus, rūstus šalies likimas.




TĖVIŠKĖ

Mano tėviškė — mėlyno Nemuno vingis,
Gintariniai krantai ir sena Palanga.
Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,
Smėly plakas pavargusi marių banga.

Mano kraštas — laukai ir beržynai, ir kalvos.
Lyg pražydę linai — ten padangė gili.
Neužmirstamas tėviškės kvapas ir spalvos,
Kai užminga diena — ir skaisti, ir tyli.

Neužmirštamos tėviškės naktys rasotos
Su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu,
Ir variniai beržynai, ir dienos miglotos,
Ir laukai, išrašyti sidabro šalnų.

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo
Melsvame danguje ant arimų pilkų.
Myliu aš gilią žiemą, kur braižo ir rašo
Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Aš ilgiuosi nublankusių liepų prie sodo
Ir karpytų klevų, ir miegūsto vandens,
Ir čežėjimo dalgio — graudaus ir vienodo,
Ir pavasario žalio, ir pilko rudens.