SU NEMUNU PATEKA SAULĖ

Su Nemunu
Pateka saulė.
Su Nemunu
Leidžias toli.

Prie Nemuno
Mano pasaulis,
Prie Nemuno
Mano šalis.

Su Nemunu 
Ašarą plovėm,
Su Nemunu
Griovėm stabus.

Su Nemunu
Buvom senovėj 
Ir būsim,
Kol Nemunas bus!

Su Nemunu
Žemėn įaugom,
Įleidom
Galingas šaknis

Ir motinos
Lopšį kol saugos —
Iš čia neišdegins
Ugnis.

Su Nemunu
Pateka saulė.
Linguoja
Lopšinė gyva.

Prie Nemuno 
Mano pasaulis —
Gimtoji šalis —
Lietuva.




VIENIŠAS KAPAS

Saulėlydį rausvą lydėjo 
Užgesdamos akys karių. 
Daugiau jie, daugiau neregės jau 
Vakario dangaus žiburių.

Liūdnai atsiduso tik šilas 
Motules širdies gilumu. 
Užmigo kareiviai, nutilo 
Toli nuo gimtųjų namų.

Laiškai nebaigtieji rašyti 
Ir širdys ištroškę mylėt, 
Raudonu krauju aptaškyti 
Paliko po žvaigždėm gulėt.

Kliedėjo pašautas kareivis 
Prigludęs prie šalto akmens:
“Atneški, atneški, mergaite, 
Nors vieną lašelį vandens.

Mergaite, vis vien kas bebūtum, 
Ateik, pažiūrėk į akis, 
Suvilgyk sukepusias lūpas, 
Sudie, man šiąnakt pasakyk”...

Jis geso vandens nesulaukęs 
Bučiavo jį ryto aušra. 
Tiktai nebučiuos šviesiaplaukė 
Aukštaičių ar dzūkų dukra.

Vienodai su priešais į molį 
Priims jį žemelė šalta. 
Pro vienišų kapų narsuolio 
Tik paukštė praskris kai kada.




TARP VĖTRŲ

Siūbuoja ąžuolėliai
Tarp vėtrų keturių.
Darželiuos gęsta gėlės
Nuo ašarų sūrių.

Sesulėm gaila rūtų — 
Brolelių dar gailiau.
Oi, varė juos rekrūtuos,
Ir varė dar toliau.

Linguok, motule, vygę — 
Kiti siūbuos balne.
O mes išjojam žygin.
Gal grįšime?
Gal ne?

Gimei ant mūšių kelio
Gaisravietėj karų.
Supai sūnų lopšelį
Tarp ūžiančių audrų.

Tave iš amžių nešėm
Ant žibančių kardų.
Istorijon įrašėm
Gražiausiuoju vardu.

Kiek mūsų kaulų guli
Visų kraštų laukuos, — 
Nei sesė, nei motulė
Neras, nesurokuos.

Užaugs kiti, galingi,
Ir juos pašauks kova.
Kol tu linguosi lingę,
Nežūsi, Lietuva.




PAOLA

Akyta naktis.
Kaip sušaudyta
Kario milinė.
Kažkur
Generolai puotauja.

Tik tu —
Toks nuliūdęs,
Lyg būtum
Pardavęs tėvynę, —
Renki žvaigždeles
Po dangum
Tuščia sauja.

Praplaukia
Pro šalį
Tūzai
Ir dešimkės.
Ir damos,
Laimėję karalių.

Ir tu —
Ant medinių
Ramentų
Palinkęs —
Liūdnai pasitrauki
Iš kelio.

Ėjai ir kritai,
Kad kiti
Čia gyventų.
Už gimtąjį
Miestą
Tu koveis.

Gyvybę davei
O gavai
Tik ramentus.
Ir vienišas,
Užmirštas
Stovi.

Nusisuka moterys —
Puošnios
Ir dailios.
Madų ir dažų
Sudarkytos.

Paola!

Atsimeni vėl
Savo pirmąją
Meilę —
Mergaitę
Iš tolimo
Prarasto
Ryto.

Paola!
Paola!

Kur tu?
Lyg savęs,
Lyg praeinančių
Klausi.
Slapčia
Tik lydėtum
Iš tolo...

Iš tolo.
Iš tolo.

Tarp rožių
Pasaulio —
Tau buvo
Gražiausia —
Gėlių pardavėja
Paola.

Paola!
Paola nutolo.

U hū ū!
Paola,
Paola!

Kažkas nelauktai
Meta žvilgsnį
Neramų.
Auksinį
Tau pinigą
Duoda.

Šilkai tie
Šalčiau
Užu rudenį
Šlama
Ir primena
Gelstantį
Sodą.

Paola!
Paola!

Staiga
Ji suvirpa.
Ir tu
Atpažįsti:
— Madam,
Jūs gėlių
Pardavėja?!

Ir ieškai
Apstulbęs
Lyg savo jaunystės.
Jaunystės?
Tu jos
Neturėjai.

— Paola!
Ar tu
Ar ne tu
Palaidinę
Man lopei?
Ar tau,
Ar ne tau
Aukso kalnus
Žadėjau?

Paola...

Paola? —
Nusijuokė
Gatvė iš tolo, —
Nelaukė tavęs
Penelopė,
Ilgai užtrukai,
Odisėjau.

Paola...

Kažkas akyse
Sumirgėjo,
Sutvisko.
O ne!
Tai tik deimantai
Žėri!

Tu parako
Dūmuos
Palaidojai viską.
O ji —
Su kitais
Čia pragėrė.

Paola...

O pinigas
Degina ranką
Ir širdį.
Meti jį
Tarytum granatą.

Prakeikto
Metalo
Sprogimą
Išgirdę,
Abu vienas kitą
Supratot...

Tau liūdna
Be galo.
Minčių nesugaudai.
Lyg antkapiu
Užriti:
“Kekšė!”

Ir stovi,
Klausai,
Kaip širdis
Tavo rauda,
Rasa
Ant šaligatvio
Tekši.

O ne!
Ta rasa —
Ne rasa.
Tai tik žvaigždės
Pabirę.

Paola!

Žegnokis...
Nėra jau Paolos.
Paola,
Jaunystė —
Nutolo,
Nutolo...

Abi jos —
Tau mirė.