MARGI SAKALAI

Lydėdami gęstančią žarą vėlai 
Pakilo į dangų margi sakalai. 
Paniekinę žemės vylingus sapnus, 
Padangėje ištiesė savo sparnus. 
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę, 
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę. 
Sapnai ir šešėliai padangėse mums 
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums. 
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję, 
Iš josios vainiko nuskinsim leliją — 
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus 
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus. 
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais, 
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais 
Pavytosios saulės ieškota liepsna, 
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus, 
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus, 
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai 
Negrįžo į žemę margi sakalai.




Į  UŽBURTĄ  ŠALĮ

Į užburtą šalį
Neilga kelionė,
Kupina grožybių
Lyg žavi svajonė.

Ant baltučio tako,
Snaigėm nubarstyto,
Iš aukštų padangių
Žvaigždės nusirito.

Šnara, groja minant
Snaigės sidabrinės,
Jaunas džiaugsmo juokas
Skamba iš krūtinės.

Šaltis į pusnynus
Susižarstė sniegą,
Kur gegužio burtai
Užkėrėti miega.

Užmigdytą mišką
Eidams palytėjo,
Ir baltais žemčiūgais
Pušys pražydėjo.

Eitum taip be galo
Per šviesius pusnynus,
Pro kerus šarmotus
Taką prasimynus.




BUS  RUDUO

Ant šakutės ten aukštai,
Saulės mylimas karštai,
Ko, lapeli, pageltai
     Taip anksti?

Ar nakties šalnų dygliai
Tave įžeidė giliai,
Ar saulutės spinduliai
     Per karšti?

Dingo meilės jau laikai,
Tu nuliūdęs atsakai,
Žemė dengiasi pilkai,
     Nemaitin.

Tuoj ruduo sparnus išskleis,
Lėkdams vėtrų sūkuriais,
Neš visus savais keliais
     Prapultin.




PUMPURĖLIS

Rausvas žiedo pumpurėlis,
Iš pavėsio pasikėlęs,
Į saulutę kaitrią, šviesią
Pro lapus galvutė tiesia.

— Kilk, saulute, kilk, meilioji!
Taip tu glostai, taip vilioji!
Kai tik tavo spinduliais
Gėlės pumpurus praskleis,
Pasistiebęs iš pavėsių,
Aš taip pat jau pražydesiu.
Duosiu žiedą tokį skaistų,
Nuo kurio džiaugsmu užkaistų
Kiekviena šviesi akis,
Kiekviena jauna širdis.
Kilk, saulute, kilk, meilioji! — 

Ir į kvapnią sodo tylą
Saulė kyla, kyla, kyla…
Traukiasi kertėn šešėlis,
Skleidžias rausvas pumpurėlis.
Ligi ryto slaptą grožį
Spindinčioj taurėj atvožia — 
Ir į naują skaidrų žiedą
Plaštakėlis margas rieda.




LINO ŽIEDAS

Jei nebūtų tavęs, lino mėlynas žiede, —
Jei nebūtų galulaukėj mėlyno baro,
Kur aš eičiau tą klaikų vidudienio metą,
Kai taip liūdna ir juoda širdy pasidaro?

Tuo siauru, dobilėtu taku parūgėmis 
Kvapnią žolę kasdien mina žingsniai atsargūs.
Bet tik mėlynai žydinti barą pasiekus,
Atsilsėti panūsta krūtinė pavargus.

Čia iš motinos žemės, kaip kūdikio sapnas,
Mėlynakiai daigai į padangę štai stiebias.
Bet ir viso gyvenimo meilę ir kančią
Bus į mėlynus žiedus Kūrėjas įžiebęs.

Melsvo lino galūlaukėj sekdamas būtį,
Kas jaunystės audringų sapnų nepažino?
Prasivėrusios laimėje šypsosi lūpos,
Atsiminusios pasaką mėlyno lino.




IŠTIKIMYBĖ

Palaimos šviesią valandą
Ar juodu nesėkmės metu
Aš liksiu ištikimas žmogui
Ir sau pačiam.
Yra nematoma jungtis
Tarp mūs visų širdžių.
Ir saulėtą dienovidį.
Ir nykųjį vidurnaktį
Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.
Po kasdienybės pelenais
Karšta rusena žarija
Kiekvieno mūsų širdyje.
Tegul ji skaidriai įsižiebs
Draugystės šildančiais jausmais
Palaimos šviesią valandą
Ir juodu nesėkmės metu —
Ir tamsią naktį,
Ir šviesią dieną —
Būties akimirką
Kiekvieną. — — —




ŠVENTOVĖJE

Einu aš per pasaulį tartum per šventovę.
Skliautais iš reto mano žingsniai dunda.
Granito sienos tyli susigūžę,
Tiktai aukšti pilioriai aidesiais nubunda. 

Man dieną saulė, naktį žvaigždės spindi — 
Ir aš kitokio džiaugsmo nebenoriu,
Kaip vien tyliai ramybėje suklupti
Prieš amžinos žmogaus būties altorių.

Prabyla simboliai kaip žvilgsniai giluminiai, 
Pakvimpa kadugio ir gintaro kodylai — 
Sustoju nebylus, netrokštu nieko kito,
Kaip vien paklust tai ilgesingai tylai.