MERGAITĖ  SU  DEGTUKAIS

Sukūrei mane, Kristianai keistuoli,
Iš nieko.
             Iš sapno kaip žėrinčio sniego,
Dabar aš po kabančiu pasakos tiltu
Degtuką įžiebsiu,
                           Kad pirštai sušiltų.
Dabar aš jau būsiu. Dabar aš jau būsiu,
Ir niekad liepsnelės mažos neužpūsiu,
Kurią dovanojai.
                          Praeiviai paslaugūs
Man šypso.
                  Ir aš gyvenu kaip nedaug kas...
Sukūrei mane, Kristianai keistuoli,
Iš nieko.
             Iš sapno — kaip žėrinčio sniego,
Tavęs nebėra jau.
                           O aš pamažu
Tau amžiną savo ugnelę nešu.