MIEGANTIS PAUKŠTIS

Paukštis sapnavo nuostabų sapną,
kad jis, paėmęs žemę į snapą,
nešė į savo lizdą mažutį,
kad vėjuose žemei nereiktų žūti.
Žemę jis šildė. žemei čiulbėjo.
Plunksnom apsaugojo žemę nuo vėjų.

Jis nežinojo, kad viskas — tik sapnas.
Jis nežinojo, koks silpnas jo snapas.
Jis nežinojo, kad žemė didžiulė,
o jis toks mažytis, pilkas kaip bulvė.
Ir keista, kad paukštį
iš sapno pakėlė
saulė — ne tamsūs šešėliai.




IŠGALVOTAS GYVENIMAS

Išgalvojau lietų.
     Išgalvojau giedrą.
          Išgalvojau jūrą
               ir kai ką daugiau.
                    Išgalvoti paukščiai
                         retkarčiais pagieda
                              išgalvotą giesmę...
Ir gyvent smagiau.

Išgalvosiu viską,
     ko esu netekęs, — 
          kelią, gražią mirtį
               ir kai ką daugiau.
                    Man ilgai šypsosis
                         išgalvotos akys,
                              išgalvotos lūpos...
Ir gyvent smagiau.

O kada neliks
     tikėjimo nė lašo
          ir kančia į kūną
               tyliai įsigaus,
                    išgalvosiu viltį,
                         nors ir labai mažą,
                              bet ir vėl gyventi
bus, žinau, smagiau.