KO NERIMSTI, ŽMOGAU?

Ko nerimsti, žmogau, lyg paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos...

Ko vis ieškai, žmogau, lyg paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi —
Negali gyvent ir be žemės!

Bet jei ieškai — ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.

Rasi visko — ir gero, ir blogo...
Rasi daug ką — kai ką prarasi...
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...