LIŪDNA VAKARIENĖ

Užgesintos reklamos skelbimai seni apsitrynę
nudraskytos afišos ištuštėjusios tamsios vitrinos
ir po langu nuvytęs didžiulis raudonas jurginas
duoda ženklą kad šiandien sulauksi svečių
jie ateina lėtai per išmirusį rudenio parką
estrada išardyta suoleliai šlapi ir suvargę
pro neaukštus vartus vaikštinėjantį sargą
su išblukusiu lietpalčiu smunkančiu jam nuo pečių

telkšo gatvėje balos prieš valandą lyta
jis paklausia kažko jinai neskuba jam atsakyti
prie namų jie sustoja nustemba kad daug kas pakitę
sunkiai užlipa laiptais paspaudžia prie durų skambutį
tu atšauni duris ir sakai “o svečiai netikėti”
sodini juos prie stalo paduodi jai kėdę
šnekučiuojat lėtai nes nėra apie ką bekalbėti
jie jau ruošiasi eiti tu prašai dar truputį pabūti

vėl tylėdami geriat arbatą tu atneši vyno
bet užgęsta šviesa ir iškrinta iš rankų stiklinė
“šukės atneša laimę” kažkas nuramina
laikas bėga žodžius tarsi trupinius renka
vyną baigęs jis ryžtas nuo stalo pakyla
atsistoji ir tu valandėlę patylit
jis tau ranką ištiesdamas dusliai prabyla
“tu prašau nesupyki kad mes taip vėlai apsilankėm”

tu paspaudi rankas ir paduodi koridoriuj paltą
išlydi juos ant laiptų rymai ant turėklo įskelto
sugrįžti kambarin susitrauki atrodo tau šalta
nueini į virtuvę kažin ką niūnuoji liūdnai
nori indus suplauti bet galvą ir sąnarius gelia
telefonas sudžerškia tu neskubi kelti ragelio
atsisėdi prie lango bet viskas tik nerimą kelia
ir staiga susapnuoji kaip upėmis plaukia ledai




LŪPINĖ  ARMONIKĖLĖ

Lūpinė armonikėlė
taip liūdnai šią naktį aidi
žydi mėnesio jurginas
negera rudens šviesa
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
lūpinė armonikėlė
graudžiai griežia naktyje

kaip baisu išeit iš proto
kaip baisu išeit iš proto
tarsi sodai žydi skruostai
akyse jokios šviesos
slinkdami per tuščią gatvę
net šešėliai susidrumsčia
suka margą karuselę
mums nežinoma jėga

taip ant žemės atsigultum
ant šaligatvio plytelių
ir gyvenimas prabėgtų
tarsi sapnas prieš akis
lyg žmogus iš parduotuvės
iš tavęs siela išeitų
iš tavęs siela išeitų
pro siauras akių duris

lūpinė armonikėlė
verkia tyliai ilgesingai
vienišas statybų kranas
pats gražiausias švyturys
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
sėdi vaikas tarp griuvėsių
apkabinęs ramentus

kaip baisu išeit iš proto
kaip gražiai pasviręs gluosnis
šitą gluosnį apkabinęs
dar kažką šiaip taip mąstau
lūpinė armonikėlė
ilgesingai tyliai aidi
tyliai tyliai ilgesingai
byra smulkūs pinigai