ŽVAKĖS

Pasakykit, gelsvos žvakės,
Negi nežinojot,
Kam bitutės minkė vašką,
Po laukus lakiojo?

Nežinojot? Tad klausykit,
Ką jums noriu pasakyti:
Bus ruduo, ir klevo lapai
Kris ant liūdno smėlio kapo.

O kape, juodam namely,
Ak, tamsioj bedugnėj,
Sapno siūlą verps senelė, —
Ten tamsu ir liūdna.

Štai tada jūs, gelsvos žvakės,
Jai tamsoj pašviesit,
Ir keliu, kaip andai akys,
Saulės laiptais vesit.

Vesit, žvakės, ją per tamsą
Paukščių Tako juosta,
Tyliai šviesit, neužgesit,
Nesudėsit bluosto.

Prisimins senelė pievą
Ir mergytę basą,
Kai mamelė pirmą kartą
Jai supynė kasą.

Ties rankas į žvakę šiltą —
Žvakė gailestinga,
Žvakėn saulės daug pripilta,
Niekad nepristinga.