NUŽUDYTA  MERGYTĖ  SAULĖ

Nesiliaujat kruvinę pasaulio,
Už prakeiktą auksą pilt kapus...
Kam nužudėt jūs mergytę saulę,
Suteršėt istorijos lapus?

Kaip sirpi raudona vyšnios uoga —
Keldavos linksma nušviest dangaus.
Pilna būdavo jos giedro juoko.
Ji nušluostydavo ašaras žmogaus!

Ir šauni gi buvo ji mergytė —
Deimantais uždegdavo rasas...
Įsilipus beržo viršūnytėn,
Virš laukų išpindavo kasas...

Sužydėdavo žvangučiais pievos,
Panemunės, kalvos, pašiliai.
Rodosi, šypsojos pats senovės dievas,
O ne jos kasyčių spinduliai...

Kas čia prašė pasalom atsėlint,
Kas tave, kryžiuoti, kvietė čia ateit?
Kam tu kruvina ranka ir vėlei
Mums mergytę saulę nužudei?

Kur beklysčiau kruvinais takeliais —
Giriose, miškuos be jos tamsu!..
Buskit, broliai, žalgirių kalneliuos
Išsklaidyt mirtingų debesų!

Dar nebuvo toks klaikus pasaulis
Nuo pirklių, nuo budelių, bailių!
Laša kraujas nužudytos saulės
Nuo kasų išpintų — spindulių...