MAŽUTĖ...

Tu — mažutė, tu telpi visa
Į Čiurlionio karalių delnus...
Tu — riekelė duonos kasdieninės
Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

Tu ant gaublio — mažas lopinėlis,
Žalgirio šarvų plieninis žvynas.
Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas
Ežerų dangaus tyriausias lašas.

Žalias rytas ant pilkų arimų,
Spindulių lietus aikštės erdvėj.
Tu — ant gaublio — padūmavės gintaras
Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu...

Tiktai mūsų meilėj — tu didžiulė.
Mūsų delnuose — tu nesudeginama.
Mūsų ilgesy — brangiausia pasaka.
Mūsų akyse tu — saulės kraštas.




GIMTOJI  KALBA

Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm,
Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų.
Iš duonos kvapo ir miškų giesmės
Kalba gimtoji lūposna įdėta.

Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta,
Su perregima gintaro šviesa.
Ji — motinos baudžiauninkės lopšinėse,
Ji — Pirčiupio smėlynų rauduose...

Ja kalba pievų tyluma ir gatvių gaudėsys,
Balkonai priemiesčių naujų spalvoti,
Gelsvų kasyčių juokas ir pušų rimtis,
Ir tie veidai, rūstim ir meile išvagoti.

Lietuviškasis žodis liko kraujo raidėm
Ant kamerų akmens ir pelenuos.
Pasaulio kryžkelėj — prie Nemuno ir Baltijos —
Likimas motinos kalba dainuos.

Prišaukti džiugesį lyg paukštį ulbantį,
Kad ligi galo vieškelių vieškelių lydėtų,
Iš duonos kvapo ir miškų giesmės
Kalba gimtoji lūposna įdėta.




PAPARTIS

Senolėj girioj, už raisto, 
gyvena augalas keistas — 
žaliom vėduoklėm lapoja.

žaliom vėduoklėm lapoja 
ir žiedą padovanoja 
vasaros nakčiai šviesiausiai.

Vasaros nakčiai šviesiausiai, 
kai dega laužai, kol išaušta, 
kai laumė lelijom prausias
ir šnabžda tyliai į ausį 
mažiems, dideliems — visiems:
“Atsigerk iš miško versmės
ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir būsi vaikas žvaigždės. 
Ir papartis tau pražydės, 
ir papartis tau pražydės”.




RASA

Brėkšta. Pieva sklidina rasos —
Per kraštus lyg ims ir pasilies.
Kažin kas čia po kruopelę spindinčios šviesos
Uždegė ant kiekvienos žolės.

Pieva šilkine basa brendu. 
Ir jaučiu — į kraują suteka rasa. 
Ir iškart užgyja daug žaizdų... 
Lyg ta pieva — žemė man visa.

... Rodosi, keliaujanti, basa, 
Žemėje bekraštėj aš — rasa ...




MIŠKO ŠOKIS

Pirmąkart matau berželį tokį, 
Krykščiantį kiekvienu lapeliu. 
O berželi, kas tave išmokė — 
Išsilieti sūkuriu žaliu?..

Tarsi pirmąkart matau eglaitę — 
Šviesūs šviesūs kasnykėliai šakose! 
Kur, o kur panorai tu išeiti, 
Takeliu išbėgus nedrąsi?..

Sužibėjo saulėje pušelės — 
Susikibo visos šokt ratu. — 
O kodėl staiga toks lengvas kelias? 
O kodėl tiek surandu?..

Ir žaibų naktis čia neužbartų — 
O šią valandą į kraują aš paslėpsiu. 
O šią valandą į kraują aš paslėpsiu…
Niekas neateina antrą kartą.

Ir neįsileista — nesugrįš. 
Ir neįsileista — nesugrįš —




ALKSNIO UGNELĖ

Aušrai keliant — padegė šakelę — 
Ir išsklaidė rūką — gulbės pūką. 
Alksnio liepsnos plakasi miškely 
Šildo drebulę ir mažąjį klevuką.

Spalio šaltis — mėlynas, stiklinis, 
Šoka lapų kibirkštys auksinės. 
Vėjas užpūtė į pačią širdį — 
Aš prie alksnio atėjau sušilti...




ĄŽUOLAI

Ąžuolai ąžuolai — ar atkelsit vartus 
Man į savo pasaulį, žaliaskliautį ir gyvą? 
Lapų kraujo srovenimu, paukščių džiaugsmu 
žalios arkos dainuoja neįspėtą motyvą.

Ošia ošia viršūnės... Taip aukšta, ramu:
Ar priimsit mane tarsi daigą, mažytį? 
Palikau aš gatves, palikau aš namus, — 
Leiskit man jūsų žodžių šventų paklausyti...

Ošia ošia — kaip jūra... Priimkit mane, 
Savo vėjo kvapu man palieskite veidą... 
Duokit man lapų kraujo sruvenančio gurkšnį 
Ir viršūnių simfonijos amžiną gaidą.

Ąžuolai ąžuolai — duokit man savo jėgą, 
Kad vidudienį žingsniai nevystų ant kelio... 
Jums nešu savo ašarų šviesą ir šilumą, 
Savo džiaugsmą didžiulį — kaip saulės lašelį.




POPIETĖ

Ant upės kranto 
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu 
Miega baitas arklys.

Nuskambėjo sidabriniai prosenių dalgiai. 
Nudardėjo vieškeliais mediniai vežimai — 
Lyg birželio perkūnija. 
Išdžiuvo šuliniai ir diemedžiai. 
Užgeso naktigonių ugnys.

Ant upės kranto 
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu 
Miega baltas arklys.




ČIOBRELIAI

Sklinda violetiniai čiobreliai — 
mažutėliai — vos nuo žemės kyla. 
Ir paukšteliai gūžtoj įsiklauso 
į pušyno aitrią kvapią tylą.

Ir sustingsta voveraitė ant šakos, 
uodegą išrietus tarsi lanką. 
Ir pačiu dienovidžiu šile 
saulė prie čiobrelio pasilenkia.

Nes čiobrelis mažas mažutėlis — 
ligi saulės pasistiept negali. 
Tik jo kvapas kyla į padangę — 
net apsvaigsta žalvarniui galvelė.

Saulė stabteli akimirką šile 
ir čiobrelį paima ant rankų.




VIRŽIAI

Saulelė eina miegoti 
viržių rausvais kilimais.
Iš kur tiek šviesių spalvų 
pilkojoj žemelėj imas?

Pasklinda viržiais rugsėjis 
kaip gegužė alyvom. 
O bitės medų surinko — 
viržių saldumą gyvą.

Į dangų akis atvėrę, 
viržiai žydėti skuba. 
Viržiai — kaip saulės giesmė 
ant rudenio lūpų.




* * *

Kur aš nueisiu ledinėm upėm, 
	ledinėm upėm, 
	sidabro tiltais?

Už ledo upių geltonos pievos, 
	geltonos pievos, 
	kur saulė vaikšto.

Kur aš nueisiu geltonom pievom, 
Kur aš nueisiu geltonom pievom, 
	saulės išvaikščiotom?

Už saulės pievų ant aukšto kalno 
	tai nusilenksiu 
	žemei ir dangui.




* * *

Šimtmetės eglės, iš juodo akmens iškaltos. 
Ir medžių tamsą skrodžia 
Beržo siūlelis baltas.

Aukštas, plonytis — aukštas, plonytis! 
Baltas vai baltas, lyg pienu praustas. 
Berže broleli, kaip toks išaugai — 
Virpantis, tyras, visas nušvitęs?

Šimtmetės eglės rūsčios ir šaltos. 
Rūsčios ir šaltos!
Į saulės versmę šakos iškeltos, 
Šakos iškeltos.

Eglyno skliautas — lig debesų, — 
Išaugau aukštas.
Eglyno skliautas niūrus ir juodas, — 
Išaugau baltas.




ŽEMUOGĖ

Baltą žiedą pakėlei mažytį — 
Gyvą snaigę, pamestą pusnyne. 
Žaluma visas šlaitas užtvino. 
Tiktai tavo sniegelis švyti.

Gersi saulę kaip motinos pieną, 
Baltą galvą į vėją pakelsi. 
Ir klausysies pro mėnesieną 
Žemės dainuojančio balso.

Baltą žiedą — kaip šydą — numesi 
Žemės kvapą ir medų ištiesi — 
Uogą — širdį sklidiną, drąsią 
Tu prie kojų kam nors padėsi — —




MALDA ŽEMEI

Žeme Žemynėle, atliūliuok 
Baltaisiais rugių laukais. 
Žeme Žemynėle, atsiūbuok 
Verkiančiais mano beržais.

Šventą ugnį saugosiu — tyli — 
Girių ir naktų žalioj gelmėj...
Ir liepsna man veidą užgaus... 
... Ir liepsna bandys lyg paukštė skrist.

Devyniais vingrių šakų žalčiais 
Ąžuolas man virš galvos budės.

Žeme Žemynėle, tebūnie 
Tavo duona mums — saldi, skalsi.




GUBOS

Rugio gubos šokiui sustoję 
Ant kalvos, ties lanka palyta. 
Atsimerk! — kad, saulėlydžiui grojant, 
Gubų šokį ražienoj matytum.

Ilgą vakarą šoks rugio gubos, 
Kad, numetę gelsvą rūbelį, 
Duonos kąsniu prieitų jos lūpas 
Ir pavirstų į kraujo lašelį...

... Lai po visą kūną čiurlena, 
Kad širdis žemės kvapo ilgėtųs... 
Koks šviesus tu, pasauli mano, 
Prie gubos ant kalnelio saulėtos!

Pasikelsiu kelionėj suklupus. 
Ir nebus žingsnio paskutinio. — 
... Užsimerk! — pamatysi — gubos 
Šoka šoka žaroj vakarinėj.




OBELYS ŽYDI

Vaikšto obelys po nuometais baltais. 
Vaikšto obelys — kaip motinos — žeme
	vidury nakties. 
Ko jūs ieškote?
	Rugiais užžėlusių pėdų? 
Ar po kviečių laukais
	užmigusių savo pirmagimių? 
O gal jus renkate į sterbles akmenis
	būsimų pirkių kertėms? 
O gal jūs ateinat pasibelsti
	į liūčių nuplautas duris 
Kaip gyvos ir kvepiančios pilnatys?..

Vaikšto obelys po nuometais baltais. 
Vaikšto obelys — kaip motinos — žeme 
	vidury nakties.




PAUKŠČIAI VIRŠ JŪROS

Juodu trikampiu,
	juodu trikampiu 
Raudonam vakaro danguje.

O mes pasiliekam.
Laukti.
Mūsų sparnai šimtąkart
	budelių ir pranašų nukirsti. 
Mes jau seniai įpratom
	patys sau susikurti ugnį. 
Mes jau seniai įpratom
	žiūrėti pro apledėjusį stiklę 
Ir naktį per pūgą supti
	žiemkenčių sužaliavusį lauką... 
Kažkas juk turi likti.
	Prie smilgų ir eglių. 
Ir sausių speige —
	kad židinys neužgestų... 
Kad būtų kas pasitinka paukščius…

Juodu trikampiu,
	juodu trikampiu 
Raudonam vakaro danguje.