GEGUTĖ

Ko tie dunda miškai? skamba gaudžia ragai?
      Per lygumą balsas jų plaukia...
Tai Kęstutis narsus prieš kryžiuočius — savus
      Bajorus kovotojus šaukia!

Laužai dega šviesiai, renkas vyrų apsčiai —
      Bežiūrint pulkai susidaro.
Nėr ko laukt, atidėt — tik šaukimas girdėt:
      Vyručiai, į karą! į karą!

Trys broleliai jauni skuba bėg tekini
      Ir žirgus bėruosius balnoja, —
Sesės gaila savos, bet reik gint Lietuvos —
      Sudiev! tik pasakė ir joja.

Saulė žengė skaisti, ir kryžiuočių plati
      Minia pasirodžius užgriuvo.
Kirčiai skrido žaibais, raudo žemė kraujais,
      Jaunuomenės tūkstančiai žuvo.

Nors sutemo naktis — ūžė, staugė mūšys,
      Vaitojo galiūnų krūtinės.
Bet kryžiuočiai minės: jie daugiau nebnorės
      Lankyti lietuvių tėvynės!

Gaudž trimitai garsiau, karas užbaigta jau,
      Jau pergalė skelbiama šaliai.
Skamba dainos linksmai, joja brolių pulkai —
      Nejoja tik mūsų broleliai!

Jau pavasaris švint, ant žiedų rasa krint,
      Vieversiai savo giesmę užtraukė;
Tik sesutė jauna liūdi, rauda viena,
      Parjojant brolelių vis laukia.

Čiub paukšteliai miškuos, laksto, žvengia laukuos
      Žirgeliai laisvi, be jojikų.
Ei dalelė! karštoj žuvo broliai kovoj
      Nuo kardo kryžiuočių plešikų.

Ir sesytė jauna — ji našlaitė viena —
      Į girią nuliūdus išėjo,
Tarp berželių žalių, tarp kvipniųjų gėlių
      Brolelių kareivių gedėjo.

Bet nerimo širdis, po šiai dienai dar vis
      Brolelių berauda sesutė:
Mat iš skausmo jinai, kad dejuot amžinai,
      Pavirto į raibą gegutę...