|
|
MANO PROTĖVIŲ ŽEMĖ
Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos,
To viena mano kryžkelių vingiuos liūdnuos,
Tu viena mano saulė rytojaus dienos,
Mano protėvių žeme.
Atminimuose lankos ramunių baltų,
Senos pilys prie Nemuno seno krantų,
Baltija ir aukštaičių pagojai tai tu,
Mano protėvių žeme.
Ir bitelių dūzgimas baltam avily,
Ir piliakalnų, alkų ramybė tyli,
Ir žiema, kaip mirties baltas takas, gili
Mano protėvių žemėj.
Nenumirus po piktojo gruodo ledais,
Nesukniubus po sielvarto upės krantais,
Puoškis, puoškis pavasario jauno žiedais,
Lietuva, mano protėvių žeme!
PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.
Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.
*
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.
Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.
Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
*
Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:
Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies
baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
ATSIŠAUKIMAS Į ŽMOGŲ
Tavęs, žmogau, aš praeity ieškojau,
senus vartydamas istorijos lapus,
ir kur prie tavo vardo tik sustojau,
radau kapus, radau tiktai kapus ...
Radau piliakalnius tau, mirusiam, supiltus,
radau paminklus vario, akmenų,
radau svyruojančius į tavo garbę tiltus,
tartum iš vortinklio, iš trupančių dienų.
O aš maniau, kad tu ten amžiais gyvas,
o aš maniau, kad milžinas buvai...
Deja! Deja! Tik antkapis vėlyvas
tave pagarbino, kai žemei šiai žuvai.
Tavęs, žmogau, aš dabarty ieškojau
tautos, genties ir gyvasties kovoj,
ir kai prie tavo žemės žygių tik sustojau,
radau tik dulkes prieblandoj žalsvoj.
Radau, it kirminą, įnikusį į žemę,
it kurmį, aklą saulės takuose,
radau tėvynę tavo raudančią, neramią
ir klausinėjančią: Kur ji? diena šviesi?
O aš maniau, kad busit jūs kaip plienas,
o aš maniau, kad bus gana klaidų ...
Deja! Deja! Dar tūkstančiams blakstienos
užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų!
Tavęs, žmogau, aš ieškau ateityje
ir rytdienos rytuos kaip saulę rast tikiu,
kur želmenys, žiemos nualinti, atgyja,
ir keliasi laukai be usnių, be dagių!
Ir rast tikiu be keršto, be pavydo,
ir rast tikiu be melo, be klastos
keliaujantį į vieną taką didų
vienų darbų, vienos minties, vienos savos tautos!
Tikiu aš dieną, didelę ir šviesią,
tikiu ne amžiais žemėj siaus ruduo!
Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,
pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!
KLAJŪNUI
Buvo naktys sidabrinės,
buvo šviesūs vakarai,
o neguodžia nieks krūtinės
sau išeidamas tarei...
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos?
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
Eisi kloniai ir kalneliais,
eisi miško takeliu,
o pavargęs ir sušalęs šauksi:
Dieve, negaliu ...
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos?
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
O toli ten saulė leisis,
skris paukšteliai į lizdus,
ir kvepės žiedais baltaisiais
žodžiai vakaro maldos.
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos?
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
Ten aidės ji kaip romansas,
kaip pavasaris skaidri,
šaukdama tave, vaidensis
juodo miško vidury ...
O kas guos tave kelionėj,
kas tau tėviškę atstos?
Svetimi laukai ir žmonės
svetimų dienų kraštuos.
AŠ ČIA GYVA
leškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas:
Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ar plaka dar skausme širdis sukepus,
ar tu gyva, ar negyva?
Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
atsakė man: Aš čia gyva.
Aš čia gyva, po kojų tarė žemė,
aš čia gyva sūnau, ar nematai?
Aš čia gyva, palinkę ir sutemę
atsiliepė dangaus skliautai.
Aš čia gyva, Dubysa subangavo,
aš čia gyva, jai pritarė krantuos,
aš čia gyva, kaip aidas sudejavo
daina pagojuose aukštuos.
Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę:
Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:
Aš čia gyva, aš čia gyva.
Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai
Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
atsiliepė: Aš čia gyva.
GYVAJAI LIETUVAI
Lietuviškas dar teka kraujas
širdy motulės Lietuvos,
ją atgimimas šaukia naujas
į dieną darbo ir kovos.
O, nelaimingoji tėvyne,
užmiršk, kuo vakar gyvenai
ir tuos, tavęs kur išsigynė,
palikę raudančią liūdnai...
Dar gyvas tavo artojėlis
žaliajam vasaros lauke,
dar žydi tavo pievų gėlės,
rasa palaistytos vaiskia.
Dar svyra varpos aukso gryno,
dar svyra svėrės pūdymų
ir marios mėlynojo lino
prie numylėtinės namų ...
Aušra tekėjo ir užgeso,
bet tėviškės dangus dar ne,
dar tau naktužė miegą neša,
dar bėga bangos Nemune.
Dar rymo kryžkelėse kryžiai,
dar koplytėlės pakeliuos ...
Tad eik, šalie, kur pasiryžai,
ieškot ir rast naujos dalios.
AMŽIŲ LIEPTAS
Į vieną upę bėga mūsų upės,
į vieną žiedą pinas mūs laukų žiedai,
vienu keliu ir tau eit nesuklupus
ieškot, ką vakar naktį praradai.
Pro amžių sūkurius, pro kalnus ir pro alkus
kas eis ieškodamas gyvos tautos širdies,
ateis daina, ateis jam pasaka į talką
ir lig žilųjų amžių liepto palydės,
drąsus kad eitum be raudos ir be pavėsių,
kad nenuklystum girion šuntakiais siaurais,
kad rastum protėvių gyvybės gelmę šviesią
ir nesutemusią juodžiausiais vakarais.
Kad jos ugnis uždegtų širdį tavo šaltą,
kaip degė tūkstančių tautos sūnų senų,
kad neštum priesaiką, kaip žiburį iškeltą
puošt vainiku ją žygių, rankų ir dainų.
Pro milžinų kapus, kur ūkanos tedūli,
kur ši diena greičiau nei sapnas sudūlės,
kad neštum žodį žemei saulėtą krivulę,
kad neštum žiedą aisčių žydinčios gėlės.
Į vieną jūrą bėga visos mūsų upės,
į vieną dieną mūsų dienos ir takai,
vienu žodžiu užburtos laukia lūpos
sutikt rytoj, ko vakar naktį netekai.
LAISVĖS PAUKŠTIS
Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį
ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu:
Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs,
skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt,
širdies kad nesuėstų laiko rūdys,
žiedų kad nepakąstų skausmo rudens,
žmogus kad mestų pančių grandines.
Esu aš paukštis, kurs bedugnėj nardo,
kurs nei prieš mirtį, nei prieš naktį nedrebės,
kas tars kaip burto žodį mano vardą,
pro lemtį viešpačių ir pro teisybę kardo
kaip talismanas jam, parpuolusiam, skambės:
Esu aš paukštis, lanke nepašautas,
nesuviliotas aukso narvo, deimanto grūdų,
iš ten, kur liko mirčiai lizdas krautas,
į ten, manan balsan kur kyla tautos,
gyvent! gyvent jus šaukdamas skrendu.
NERAMIOS ŽVAIGŽDĖS
Aš priglaudžiau prie žemės ausį
ir jos nerimstančios širdies
skausmų ir sielvartų klausausi,
ko niekas niekas negirdės ...
Aš priglaudžiau prie žemės ranką,
ruduo, o ji dar nešalta,
jos karštas kraujas nesukrenka,
ir žvaigždėm spindi jos kakta.
Aš priglaudžiau prie žemės širdį,
prie motinos tėvų tėvų,
ir aš žinau, kas ją pravirkdė,
skausmu ko skundžias nesavu.
Aš priglaudžiau prie savo žemės
ir savo džiaugsmą, ir dejas,
ir ėmė žvaigždės krist neramios,
ir ėmė naktys švist pro jas!..
TOPOLIAI
Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot,
ašarą ištraukę iš širdies,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs, sargybiniai vidurnakčio žvaigždės.
Ak, kiek kartų sunkų lažą ėjo
mano protėviai, likimo užmiršti,
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs jų liūdesio ramintojai aukšti...
Ak, kiekkart pakilę upės liejos,
laužiant ledo tiltus, iš krantų,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
neužmiršot, neužmiršot tų naktų.
Ak, kiek kartų lenkė rūstūs vėjai
išdidžiąsias jūsų viršūnes,
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jie pavasarį ir jums ir mums atneš.
MĖNULIO SPINDULY
Aušra užmigs už sodo,
kaip vasara žieduos
kas tau užmigt neduoda,
kas tau nubust neduos.
Turi tu ryto rasą
mėnulio spinduly,
tuščios nakties terasą
vijokliai puoš žali.
Linguos palinkę varpos
iš lauko parugės
ir, kaip sudužęs varpas,
upelis ten gurgės.
Lankoj nupjautas šienas
pakvips midaus taure
sidabro mėnesienos
gelsvajam sidabre.
Aušra nubus už sodo,
kaip vasara žieduos
kas tau nubust neduoda,
kas tau užmigt neduos.
ŽIEMOS LOPŠINĖ
Giliam sniege paskendę miega girios,
sodybų obelys, klevai ir ąžuolai,
giliam sapne ir tu, tarytum mirus,
manoji žeme, nutilai...
Po baltu nuometu, kaip nuotakos, pušelės.
po baltu nuometu senoji šatrija,
bet ryto aušrą kai pažadins Paukščių Kelias,
manoji žemė žengs su ja.
Miegokit, obelys, miegokit lygios lankos,
aukšti milžinkapiai, miegokit po sniegu,
ir kol sūnaus pavasario tave pažadins rankos,
o žeme motina, miegok.
Tegu tavuos sapnuos dienos gyvybė bręsta
ir amžiaus žygių eisena jauna ...
Miegok tu po sniegu, budėk žvaigždynų raštuos,
o žeme motina mana.
LIETUVOS LAUKAI
Lietuvos laukai, ramunėm ir berželiais
ir auksinių kviečių biržėm papuošti,
jūsų kloniai lygūs, jūsų pievos žalios,
šaltinėliai jūsų skaidrūs ir šalti,
verkdami lietuvio guodėt liūdną širdį,
kad nemirs jis ir nevalioje namų,
akmenėlį šalia vieškelio pravirkdėt,
nepravirkdėt tik tironų svetimų ...
Lietuvos laukai, kaip žydintis vainikas,
nuo šešupės lig Dubysos, lig Svalios,
jūs artojo džiaugsmas buvot, džiaugsmas likot,
pažadais tuščiais jo nieks nesuvilios!
Pažadų tuščių, nei svėrių, nei kūkalių
neaugins vaikams senų tėvų dirva,
ir tremtinių, ir vergų pakels ji dalią,
ir po gruodo, po žiemos vėl bus gyva.
Lietuvos laukai lietuviui težaliavo,
Lietuvos laukai lietuviui težydės,
ir milžinkapy viršūnė aukšto klevo,
kur išaugo iš senolių mūs širdies,
tik lietuviui oš, kaip amžių amžiais ošė,
tik vaikams jo žalią laimės lapą mes ...
Amžių Tėve, iš dausų pilies aukštosios
laimink mūsų Lietuvos laukų žemes.
PAVASARIO KELIONĖ
Eini tu Nemuno krantais gėlėtais,
nerūpestingas, jaunas ir šviesus,
juodoj gelmėj jo tūkstančiai žvaigždžių tau šviečia,
tavo žingsniai žydi rytmečio gaisuos.
Eini tu nešdamas, kaip rugio daigą, viltį
nemirusią ir gyvą po žiemos speigų,
eini dainuodamas ir griauni ledo tiltus
statytus gruody, puoštus šerkšno vainiku.
Eini tu kviesdamas baltų bijūnų šventėn,
ir daigui gimk, ir lapui auk, ir paukščiui skrisk tari,
nuo pumpurų kiečiausios luobos krenta,
ir giesmę pradeda pirmasis vyturys.
ŽIEDAI, ŽVAIGŽDĖS IR SAPNAI
Visi žiedai nukrito, niekas niekas
jų nesurinks.
Visų pušų viršūnės sniegas! sniegas!
vaitos ir links.
Ir tam baltam pasauly būsi vienas,
toks vienas tu,
kaip naktys dienos bus, kaip dienos mėnesienos
baltų naktų.
Kaip sidabrinės žvaigždės Paukščių Kelio,
sapnai žėrės,
ir akys rymančio šalikelėj smūtkelio
žiūrės, žiūrės.
Žiūrės, žiūrės į žiedlapius po sniegu ir į tavo
gelmes, dangau,
ir kris žiedų, ir degs žvaigždžių, ir bus sapnų krūtinėj tavo
daugiau, daugiau ...
LIETUVOS VARDAS
Lietuva, kai aš tave tariu
Prieš akis sumirga raštų raštai,
Ir pilna padangė vyturių,
Ir linų žydėjimas be krašto...
Skamba ten seni, šventi vardai
Girių, upių, klonių ir sodybų...
Sunkią skausmo skarą suardai
Sidabru Sietynas šiaurėj žiba.
Ir suaidi vėl iš praeities
Dainos, mįslės, pasakos nutilę,
Ir pakyla tiltai iš nakties
Į didžiųjų kunigaikščių pilį.
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
AMŽIŲ KELEIVIS
Kas tu esi, kur tu eini, keleivi
į nežinią, į naktį ar audras,
ar rytmečio padangės nusiblaivę
kely tik tavo liūdną kapą ras?
Esu aš tas, kurį išugdė žemė,
esu aš tas, kur laimino dangus,
kam naktys blaivosi, kai dienos jau sutemę
esu aš tas, esu aš tas žmogus.
Aš iš saulėleidžių renku rytojaus ugnį,
aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku,
aš gyvas pereinu marias, gelmes, bedugnę,
upes be tiltų, kalnus be takų.
Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą,
esu aš tas, kurio audra nenusineš,
ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos,
tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs.
|
