PASAKA

Kinta sapnas ir tikrovė — 
Buvo kitąsyk šventovė... 
Ji viduralky stovėjo, 
Atsitvėrusi nuo vėjo 
Nesugriaunamais šulais, 
Amžių amžiaus ąžuolais...

Keturi takai per šilą 
Vedė į šventovės tylą, 
Kur miglos ir žydrio dieną 
Ir žvaigždėtą mėnesieną 
Degė aukuro ugnis — 
Ugnį saugojo žynys...

Skaidrios liepsnos širdis šildė, 
Žynio kanklės graudį tildė, — 
Nemirtingą, nedviveidę 
Žemės skriaudai tiesą skleidė, 
Guodė vargetų vargus — 
Buvo žemė kaip dangus...

Amžių vėtros daug sugriovė 
Dingo aukuro šventovė... 
Kur šlamėjo ąžuolynas, 
Nū jau kloji trakas plynas, 
Po užgesusių dienų 
Dunkso krūvos pelenų...

Tik kuomet per traką seną 
Piemenėlis guotą gena
Ir po smilgų pievą braido, 
Netikėtai jam suaida 
Nesuprantama daina, 
Gyvo ilgesio pilna...

Tik kai dainius lanko šilą, 
Lyg per kerą vėl iškyla, 
Ką ten matė būtos dienos — 
Stūkso vėl šventovės sienos, 
Spindi aukuro ugnis, 
Žemę laimina žynys...




NEMUNAS

Ar saulutė, ar šešėlis, 
Teka vingiais Nemunėlis — 
Ritas vilnys, sukas srovės
Nuo gilios žilos senovės, 
Blizga, žirba, spindi, teka, 
Amžių kilnią sekmę seka...

Nemunėlis šniokščia, ūžia 
Per balandį ir gegužę — 
Supas, saulę prisisegęs, 
Ir su saule šoka, regis, 
Karklais, gluosniais apsikaišęs, 
Tarsi ruošia džiaugsmo vaišes..

Ir kai temsta, ai kai niaukias, 
Ošia, rūsčiai susiraukęs, 
Švyti vėl ir skaidriai žirba 
Ir nelengvą darbą dirba,
Velka naštą rąstų, medžių
Pro Alytų, pro Seredžių…

Jis vis kloja savo juostą, 
Žemės gardų kvapą uosto, 
Žarsto smiltį, kasa molį, 
Besiverždamas į tolį, 
Laisto šventą diegą, žiedą, — 
Laisvės jauną giesmę gieda...

Amžių tėvo sumanytas, 
Nemunėlis slenka, ritas — 
Blizga vilnys, sukas srovės 
Nuo tamsios, sunkios senovės, 
Ir tik ošia putos jųjų 
Jau ant amžių amžinųjų...




LIETUVOS TAKELIAI

Pūgos užbarstytas ir viesulo šluotas,
Vis tiesias, vis klojas takelis vingiuotas -
Kalva ir pakalnės žaliuojančia pieva,
Per retą beržyną, pro vienišą ievą,
Pro dyklaukius, pelkes, per pilkas rugienas,
Daugybės klajūnų pramintas, bet vienas...

Jo tolį užburtą likimas jam lemia... 
Nuo šimtmečio kojų įdubęs į žemę, 
Vingiuotas takelis neturi kuo girtis — 
Jį lydi tik kryžiai, malūnai ir svirtys, 
Jis girdi tik smilgas, ką šnabžda paparčiai, 
Kuo vargšas paklydėlis skundžiasi karčiai...

Jis sveikina lygiai ir seną, ir jauną, 
Kas drąsiai žygiuoja, ką gąstas pagauna, 
Kaip sveikina lygiai svajonę kiekvieną, 
Neuždraustas naktį ir atdaras dieną — 
Visiems, kas šios žemės kelionės nebūgsta 
Ir veržias ieškoti, ko stinga, ko trūksta...




VILTIES GIESME

Be liepsnos pats laužas rūksta 
Rožės gražnai saulės trūksta — 
Viešių taurei stinga vyno — 
Stinga burei vandenyno...

Pūskit ugnį, žemės vėjai! 
Sodriai žels, ką žemė sėja...
Riskit vyno šulę naują — 
Šiąnakt čia drąsa puotauja!

Verda jūroj audros putos, 
Traukia laivą burės drūtos — 
Būk drąsi, žmogaus širduže, 
Tavo troškiui marios ūžia...

Mūsų lobis — žemės toliai,- 
Gerbkit žemės skirtį, broliai, 
Vargo viltys — ne apgaulė, — 
Jų galinga auklė — saulė!




AKORDAI

Gerbk kibirkštėlę — 
Gieda žynys- 
Ją gi išskėlė 
Amžių ugnis...

Gerbk ir mažytį 
Mirksnį kaip ją — 
Mirksny gi švyti 
Amžių gija...

Bet tas, kas kliovės 
Blizgiais dienos, 
Amžių tikrovės 
Nebežinos...

Jis savo dalį 
Žiupsniais išskleis — 
Eikit, kas gali, 
Amžių keliais!




GIESMĖ

Ne tam, kad pintumeis vainiką, 
Ant žemės marguoja žiedai, 
Tad, radęs rožę ar gvazdiką, 
Leisk jiems žydėti, kaip radai...

Jais žemė žeria savo lobį 
Ant amžių aukuro, ir tu, 
Nurėškęs rožę, būtį grobi 
Ir puošiesi grožiu vogtu...

Antai žibutė mėlynakė...
Antai skaistuolė lelija...
Jos žiedas — kaip altoriaus žvakė,
Žydėk, liepsnok kartu su ja.

Būties mįslė per rožę blyksi — 
Žydėk kaip ji, širdy kassyk, 
Kai žemės tyruos ją sutiksi, 
Ir jos stebuklo negesyk!




UOLA  IR  VILNYS

Nors siaudžia, šniokščia rūsčios marios, 
Jų siaubą nugali tyla, 
Ir veltui audros vilnys svarios 
Pajūry grumias su uola...

Gelmių galiūnės, čia jos irios, 
Ir puoląs krantą jų būrys 
Su juo tik mirksnį pasispyrios 
Ir — gailiai kriokdamas — sukris...

Štai kyla milžinas ir mąžta, 
Ir, grėsdamas glėbiu plačiu, 
Jis veikiai meta savo naštą
Nuo jau nuilsintų pečių...

Štai kitos vilnys, jos jau — putos, 
Jos romiai čiurkštelia ir nū 
Paeiliui tilksta lyg nebūtos, 
Lyg sapnas tarp sekmės sapnų...

Stūksok, stūksok, didžiuokis, uola! 
Tu jūros siūtį suvaldai — 
Jos vilnys tau. po kojų puola 
Ir tyliai nyksta visadai...




SAULĖLYDŽIO  MELODIJA

Žemės tyrai tyliai minga, 
Ir jau rengias iškilmingai 
Žydrio tolių karalienė 
Į kelionę jos kasdienę...

Auksu žėri jos apsiaustas, 
Ilgas valktis aukso austas — 
Aukso sagos ant krūtinės 
Ir raudonų rožių pynės...

Jos dvariškių juostos, raiščiai, 
Jai praeinant, švyti skaisčiai, 
Ir šalmais ir skydais žiba 
Sosto riterių sargyba...

Karalienė žengia, buria, 
Jos vėduoklė laužus kuria, 
Ir tik driekias liepsnos, dūmai, 
Spindi laiptai, aukso rūmai...

Ir kai toliuose ji skęsta, 
Lygiai nyksta, lygiai gęsta 
Jos mįslingos drignės gijos, 
Žemės aukuro žarijos...




EGLĖS  GIESMĖ

Per žiemą nekinta 
Eglelė žalia — 
Taip amžių nupinta 
Lietuvių dalia...

Ar žydi pašlaitė, 
Ar speigas arti, 
Lieknutė eglaitė 
Visur ta pati...

Ant žemės atėjus 
Iš amžių gelmės, 
Per audras, per vėjus 
Ji rūsčiai šlamės...

Kol siaubas lakusis 
Eglelę trikdys, 
Vis ginsis, vis skųsis
Lietuvio širdis...

Ji graudžio nevengia, 
Nors gedi viena -
Ją dar tebeengia 
Golgotos diena...

Varguolių ir vyžių — 
Lietuvių gentis, 
Jie velka jų kryžių, 
Sukandę dantis...

Karti jų senovė, 
Kaip vargas kartus, 
Bet vyžos parovė 
Ateivių batus...

Juos daug kas dar pančios, 
Jie daug dar dejuos, 
Bet ašaros, kančios 
Tik auklėja juos...

Kol eglė mįslinga 
Ant žemės šlamės, 
Nestigs, kaip nestinga, 
Lietuviams tvermės...