TU ESI

Tu esi ta pakirdusio ryto 
Aušrinės liepsnelė šviesi 
Ir vidunaktį vėsų užkritus 
Ant žiedo raselė esi...

Tu esi ta pavasario upės 
Srovė gaivalingai drąsi 
Ir gegutė klevelin įtūpus, 
Ir šlaito žibutė esi...

Tu esi ta lakaus vyturėlio 
Suvirpus giesmelė garsi 
Ir nubalusį džiaugsmą iškėlus 
Ievos viršūnėlė esi...

Tu esi ta nugrimzdus, paskendus 
Pilis ir jos lobiai visi, 
Visos pasakos, visos legendos, 
Visi padavimai esi...

Tu esi ta bekraštė mėlynė, 
Pražydus šventam ilgesy, 
Ir širdy išnešiota tėvynė, 
Ir džiaugsmas, ir laimė esi!




PEIZAŽAS

Laukas, kelias, pieva, kryžius, 
Šilo juosta mėlyna, 
Debesėlių tankus ižas 
Ir graudi, graudi daina.

Bėga kelias ir berželiai 
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias 
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau — paskendęs kaimas —
Tik žirgeliai tarp klevų; 
Šlama liepos tokia laime, 
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, 
Sušlamės daina klevuos... 
Gera čia gyvent ir mirti! 
Gera vargt čia, Lietuvoj!




VORUTA

Buvo šviesi naktis, kai sargybinio ragas 
Sumaurojo siaubingas Vorutos pily, 
Ir jo veriantį aidą — nejaukų, nesmagų 
Pakartojo šilai, mėnesiena gili...

Lyg pavasario upė, pametusi vagą, 
Atsibudusi virė ir šniokštė pilis... 
Ir karalius iš bokšto pamatė, kad dega 
Laužai ant kalnų, kad jį šaukia šalis...

Tai ir vėl, — tarė jis, — mano žemę gimtinę 
Svetimųjų žirgai ten kanopomis mina, 
Tai ir vėl, tai ir vėl atėjūnai pikti,

Mums ramybę sudrumstę, alkų ąžuolynuos 
Mūsų šventą ir amžiną ugnį gesina...
Vėl, užėmusi žadą, jo klausė naktis...